Paprastoji sieninė driežas

Reptilia → Squamata → Lacertidae → Podarcis → Podarcis muralis

Sgrigua

Paprastoji sieninė driežas ( Podarcis muralis ) pasižymi gana liekna ir suplota kūno sandara – tai puikus prisitaikymas vikriai judėti tarp plyšių ir vertikalių paviršių.

Suaugę individai paprastai užauga iki 15 cm, o didžiausi gali viršyti 20 cm, įskaitant ilgą uodegą, kuri dažnai būna dvigubai ilgesnė už kūną.

Nugaros spalva labai įvairi: nuo pilkos iki rudos, kartais su žalsvais atspalviais, išmarginta tamsiomis juostomis ir tinkliškais raštais, kurie kiekvieną individą daro išskirtinį.

Patinų galva tampa proporcingai didesnė, o spalvos ryškesnės, kartais su rausvais ar oranžiniais atspalviais, ypač veisimosi laikotarpiu.

Pilvas beveik visada balsvas arba gelsvas, su išsibarsčiusiomis tamsiomis dėmėmis, padedančiomis driežui maskuotis šviesos ir šešėlių mozaikoje aplinkoje.

Šiltais mėnesiais driežai labai aktyvūs; pavasarį dažnai galima išgirsti, kaip patinai varžosi – laikysena ir judesiais – dėl geriausių teritorijų ir patelių.

Ši rūšis yra viena iš plačiausiai paplitusių driežų Vakarų Ligūrijoje ir Savonos provincijoje, aptinkama nuo jūros lygio iki maždaug 1 400 m aukščio, pavyzdžiui, Beigua kalno šlaituose.

Taip pat kolonizuoja Gallinara ir Bergeggi salas.

Savo areale paprastoji sieninė driežas pasižymi dideliu ekologiniu lankstumu, prisitaikydama net prie urbanizuotų ir žmogaus veiklos paveiktų teritorijų.

Paprastoji sieninė driežas mėgsta akmenuotas ir saulėtas vietas: akmenines sienas, uolas, akmenynus, miško pakraščius ir kelių pakraščius, tačiau ją nesunku sutikti ir pievose, ant ūkinių pastatų sienų ar net miesto centruose.

Buveinės pasirinkimą lemia saugių slėptuvių ir paviršių, tinkamų termoreguliacijai, buvimas, dažnai derinant su atviromis aikštelėmis, kuriose driežas gali šildytis saulėje aktyvumo piko metu.

Ši driežas yra tipiškai dieninė ir pasižymi dideliu prisitaikymu metiniame cikle: žiemos ramybė paprastai trunka nuo lapkričio iki kovo, tačiau šiltesnėse ar apsaugotose vietose aktyvių individų galima pamatyti net žiemą.

Po žiemos miego prasideda veisimosi sezonas, trunkantis didžiąją dalį pavasario ir iki vasaros pradžios.

Patelės deda nuo 1 iki 3 dėjimų per metus, po 5–10 kiaušinių kiekviename, kurie išsirita po maždaug 2–3 mėnesių.

Jaunikliai nuo gimimo yra savarankiški ir lytinę brandą pasiekia maždaug po dvejų metų.

Saulėtomis dienomis rūšis itin aktyviai reguliuoja kūno temperatūrą, kruopščiai rinkdamasi šiltas vietas, iš kurių prireikus gali greitai pasislėpti.

Iš esmės vabzdžiaėdė, paprastosios sieninės driežo mitybą sudaro įvairūs smulkūs bestuburiai: vabzdžiai, voragyviai ir kiti nariuotakojai, kuriuos ji gaudo greitais reidais tarp augalijos ar ant įkaitusių akmenų sienose.

Paprastajai sieninei driežui gresia daugybė plėšrūnų, tarp jų – gyvatės ( Hierophis viridiflavus , Coronella austriaca , Natrix helvetica , Malpolon monspessulanus ), paukščiai ir smulkūs bei vidutinio dydžio žinduoliai, tokie kaip europinis ežys (Erinaceus europaeus) ir šeška (Mustela nivalis).

Nepaisant vikrumo ir greičio, rūšies išlikimui gali pakenkti buveinių fragmentacija dėl urbanizacijos ir kelių eismo.

Kaip ir daugelis driežų, paprastoji sieninė driežas turi išskirtinę uodegos autotomijos savybę: pavojingose situacijose ji gali savanoriškai numesti uodegos galą, taip atitraukdama plėšrūno dėmesį ir įgydama laiko pabėgti.

Uodega atauga per kelis mėnesius, tačiau dažniausiai būna trumpesnė ir kitokios spalvos nei pirminė.