Balkaniškoji žalsvoji varlė

Amphibia → Anura → Ranidae → Pelophylax → Pelophylax kurtmuelleri

Rana fuèsta

Balkaniškoji žalsvoji varlė ( Pelophylax kurtmuelleri ) išsiskiria dideliu dydžiu – tai viena didžiausių žaliųjų varlių Europoje, taip pat ryškia spalva, kuri gali būti nuo sodriai žalios iki alyvuogių rudos, visuomet su netaisyklingomis tamsiomis dėmėmis nugaroje.

Lytinis dimorfizmas labai ryškus: patinai užauga iki 8–10 cm, o patelės šiek tiek didesnės – iki 12 cm.

Veisimosi metu patinams būdingos tamsios vestuvinės pagalvėlės ant nykščių ir ryškūs pilkai juodi rezonatoriai; patelės išsiskiria didesniu dydžiu ir šviesesne minkštųjų audinių spalva.

Stiprūs priekinių galūnių raumenys patinams padeda poravimosi metu.

Išsiritę buožgalviai būna apie 8–9 mm ilgio, rudos-žalios spalvos su auksiniais atspalviais, o metamorfozė įvyksta maždaug po 3 mėnesių.

Pelophylax kurtmuelleri , kilusi iš Balkanų, atsitiktinai buvo introdukuota vakarų Ligūrijos pakrantės ir žemumų rajonuose, kur dabar aptinkama lokalizuotose populiacijose, dažniausiai žemiau 300 m aukščio.

Šioje teritorijoje jos paplitimas glaudžiai susijęs su žmogaus pakeistomis buveinėmis, tokiomis kaip drėkinimo kanalai ir urbanizuotos vietovės, kuriose varlė rado tinkamas sąlygas kolonizacijai.

Vakarų Ligūrijoje šios rūšies paplitimas stebimas dėl invazinio potencialo ir grėsmės vietinei faunai.

Pirmenybę teikia vandens telkiniams, gausiems augalija – tiek natūraliems, tiek dirbtiniams: drėkinimo kanalai, laikini ar nuolatiniai tvenkiniai, rezervuarai ir pakrančių pelkės yra mėgstamiausios buveinės.

Stipriausios populiacijos aptinkamos ten, kur povandeninė ir pakrančių augalija suteikia prieglobstį, maisto ir tinkamas veisimosi vietas.

Rūšis pasižymi dideliu prisitaikymu, gebėdama kolonizuoti net laikinus vandens telkinius, jei tik pakanka augalų dangos.

Balkaniškoji žalsvoji varlė aktyviausia dieną ir prieblandoje; jos aktyvumo laikotarpis prasideda pavasarį, o žiemos ramybės periodas – gana trumpas pakrantės zonose (gruodis–vasaris) – praleidžiamas dumblėtame dugne arba pasislėpus tarp vandens augalų.

Veisimosi laikotarpis tęsiasi nuo balandžio iki liepos: patinus lengva aptikti dėl stiprių balsų, kurie gerokai garsesni nei kitų vietinių žaliųjų varlių.

Patelės deda nuo 2 000 iki 6 000 kiaušinių didelėse želatininėse masėse, pritvirtintose prie vandens augalų; lervų vystymasis iki metamorfozės trunka apie tris mėnesius.

Tai oportunistinė rūšis: suaugusios varlės minta stambiais vabzdžiais, smulkiais stuburiniais, kitais varliagyviais, mažomis žuvytėmis ir vėžiagyviais.

Buožgalviai daugiausia minta dumbliais, augalų liekanomis ir smulkiais vandens bestuburiais.

Didelė mitybos įvairovė atspindi šios rūšies gebėjimą prisitaikyti prie įvairių kolonizuotų buveinių.

Ligūrijoje Pelophylax kurtmuelleri laikoma potencialia grėsme vandens telkinių ekologinei pusiausvyrai, daugiausia dėl konkurencijos ir (arba) galimos hibridizacijos su vietinėmis žaliųjų varlių rūšimis ( Pelophylax kl. esculentus ir Pelophylax lessonae ).

Buveinių pokyčiai, vandens tarša, pesticidų naudojimas ir invazinių rūšių plėšrūnų poveikis yra papildomi rizikos veiksniai ne tik introdukuotai rūšiai, bet ir vietinėms populiacijoms.

Ši varlė išsiskiria ne tik dydžiu, bet ir dažnai konkurencingesniu bei agresyvesniu elgesiu nei vietinės to paties genties rūšys.

Jos paplitimas Ligūrijoje nuolat stebimas, siekiant įvertinti poveikį vietinėms varliagyvių populiacijoms ir užkirsti kelią tolesniam plitimui.

Valdymo strategijos skirtos riboti šios rūšies plitimą ir didinti informuotumą apie vietinių rūšių bei vandens ekosistemų apsaugos svarbą.