Turkijos gekonas arba karpuotasis gekonas

Reptilia → Squamata → Gekkonidae → Hemidactylus → Hemidactylus turcicus

Ciattua, Scurpiùn, Scurpiunàssu

Turkijos gekonas arba karpuotasis gekonas ( Hemidactylus turcicus ) – nedidelis driežas, išsiskiriantis išvaizda ir retai užaugantis daugiau nei 10 cm ilgio.

Lieknas kūnas padengtas ryškiais gumbeliais ant nugaros ir uodegos, o ant kojų yra būdingos raginės plokštelės, perskirtos per vidurį, kurios, kitaip nei paprastojo gekono ( Tarentola mauritanica ), nesiekia pirštų galiukų.

Nugara dažniausiai šviesiai rausva, išmarginta netaisyklingomis tamsiomis dėmėmis, o pilvas be dėmių – šviesus ir permatomas.

Jaunikliai dažnai turi tamsias juostas ant uodegos.

Didelės akys, neturinčios judančių vokų, pagerina matymą tamsoje – tai svarbus bruožas jų prieblandos ir naktiniam gyvenimo būdui.

Judrus ir greitas tiek ant vertikalių paviršių, tiek ant lubų, šis gekonas naudoja lipnias pėdų savybes, kad pasiektų sunkiausiai prieinamus namų ir gamtinių buveinių kampelius.

Rūšis kilusi iš Viduržemio jūros pakrančių regionų, įskaitant Pietų Europą, Šiaurės Afriką ir pietvakarių Aziją.

Atsitiktinai įvežta į kai kurias Šiaurės Amerikos (JAV, ypač Meksikos įlankos valstijas) teritorijas, čia ji gerai įsitvirtino.

Ligūrijoje ir Savonos provincijoje karpuotasis gekonas aptinkamas, tačiau paprastai yra nedažnas.

Dažniausiai gyvena pakrantės zonose, paprastai nekyla aukščiau nei 100 m virš jūros lygio, o už Tirėnų skiriamosios linijos vidaus regionuose nėra aptinkamas.

Pirmenybę teikia sausoms akmenų sienoms, uoloms, seniems pastatams, uolėtoms atodangoms ir urvams, esančioms šilčiausiose ir saulėčiausiose pakrančių vietovėse.

Dažnai galima pastebėti šį gekoną šalia žmonių gyvenviečių, kur jis medžioja vabzdžius, pritrauktus dirbtinės šviesos.

Ideali buveinė apima plyšius, įtrūkimus ir slėptuves, kuriose dieną slepiasi nuo plėšrūnų ir temperatūros svyravimų.

Turkijos gekonas – naktinis ir prieblandos gyvūnas, pasižymintis išskirtiniu vikrumu ir greičiu, todėl yra efektyvus plėšrūnas ir puikus laipiotojas.

Dienos metu slepiasi gerai apsaugotuose plyšiuose, o aktyvus tampa sutemus ir naktį, kai medžioja.

Suaugę patinai gali būti teritoriniai ir skleidžia skundžiamus garsus, gindami savo plotą.

Veisimosi laikotarpis trunka nuo kovo iki liepos; kiekviena patelė padeda po vieną ar du kiaušinius vienu metu, du ar tris kartus per metus, pasirinkdama paslėptas, apsaugotas vietas.

Jaunikliai gimsta visiškai savarankiški.

Karpuotasis gekonas daugiausia minta vabzdžiais, medžiodamas įvairią naktinę grobį.

Tyrimai su į JAV įvežtomis populiacijomis parodė tam tikrą lyčių skirtumą maisto pasirinkime: patelės dažniau renkasi ant žemės gyvenančius gyvūnus, tokius kaip voragyviai ir isopodai, o patinai dažniau medžioja skraidančius vabzdžius (žiogus, drugius, cikadas).

Mityba priklauso nuo amžiaus ir individualaus dydžio: suaugėliai ėda didesnį grobį, o jaunikliai – smulkesnius organizmus.

Pagrindiniai plėšrūnai – gyvatės, naktiniai ir dieniniai plėšrieji paukščiai, ežiai (Erinaceus europaeus) ir kiti smulkūs žinduoliai.

Nors šie driežai gana sumaniai vengia pavojų, jauniklių mirtingumas gali būti didelis.

Grėsmės atveju karpuotasis gekonas demonstruoja uodegos autotomiją: raumenų susitraukimo metu dalis uodegos atsiskiria ir toliau juda, taip suklaidindama plėšrūną ir suteikdama driežui galimybę pabėgti.

Uodegos ataugimas trunka kelias savaites, o nauja dalis paprastai būna storesnė, vientisos spalvos ir neturi būdingų tamsių juostų, matomų jaunikliams.