Mauretaninis gekonas

Reptilia → Squamata → Phyllodactylidae → Tarentola → Tarentola mauritanica

Ciattua, Scurpiùn, Scrupiùn, Scurpiùn orbu.

Mauretaninis gekonas yra nedidelis arba vidutinio dydžio driežas, galintis užaugti iki 16 cm ilgio (įskaitant uodegą). Galva atrodo didelė, ovali ir suplota, su smailia nosimi. Akys didelės, su vertikalia vyzdžiu ir rainelė, kuri gali būti gelsvai ar rusvai pilka. Kūnas tvirtas, kresnas ir suplokštėjęs, o nugara ir uodega varijuoja nuo pilkos iki rudos spalvos, padengtos ryškiais gumburėliais, suteikiančiais šiurkštų ir „dygliuotą“ išvaizdą. Pirštai turi plačias lipnias pagalvėles, sudarytas iš išilginių plokštelių apatinėje pusėje, kurios leidžia puikiai lipti net ant lygių paviršių; nagai yra tik ant trečiojo ir ketvirtojo pirštų. Patinai paprastai didesni ir stambesni už pateles, juos išskiria dvi iškilios vietos uodegos pagrinde, atitinkančios kopuliacinius organus. Jauniklius galima atpažinti iš tamsių juostų, ypač ryškių ant uodegos. Veisimosi sezono metu patinai skleidžia būdingą garsą, primenantį cyptelėjimą, ypač girdimą vakare; pavojingose situacijose gali būti išgirstas šiurkštesnis garsas.

Ši rūšis būdinga Viduržemio jūros pakrantės regionams, paplitusi nuo Portugalijos ir Ispanijos iki Graikijos salų bei Šiaurės Afrikos. Italijoje mauretaninis gekonas plačiai paplitęs pakrantės zonose, tačiau gali judėti ir į žemyną, ypač švelnaus klimato regionuose. Savonos provincijoje ir vakarų Ligūrijoje jis aptinkamas nuo jūros lygio iki maždaug 700 metrų aukščio; taip pat dažnas Galinaros ir Bergeggi salose. Jo paplitimas ribojasi su Tirėnų jūros pakrante ir neperžengia Apeninų vandenskyros.

Mauretaninis gekonas renkasi Viduržemio jūros regiono buveines, kuriose gausu uolų, akmenų krūvų, sausų akmeninių sienų, karjerų ir malkų sandėlių. Lengvai prisitaiko prie žmogaus aplinkos – laukų, sodų, pastatų, kur slepiasi sienų plyšiuose ar po čerpėmis. Ypač dažnai aptinkamas pakrantės miesteliuose, kur naudojasi palankiu mikroklimatu ir gausia grobio įvairove.

Judrus, greitas ir labai vikrus mauretaninis gekonas yra puikus laipiotojas, galintis lengvai judėti vertikaliais paviršiais ir net lubomis. Aktyvumas daugiausia pasireiškia prieblandoje ir naktį, tačiau šiltesnėmis dienomis, ypač pavasarį ir rudenį, jį galima pamatyti ir dieną. Aktyvumo laikotarpis paprastai trunka nuo vasario iki lapkričio. Tai teritorinė rūšis, aktyviai ginanti savo teritoriją grasinančiomis pozomis ir patinų dvikovomis. Veisimosi pradžia – balandį: po poravimosi patelė padeda vieną ar du kiaušinius, kurie išsirita maždaug po keturių mėnesių; per metus gali būti iki trijų dėjimų, kas maždaug du mėnesiai. Veisimosi metu patinai skleidžia garsus, kad pritrauktų pateles ar atbaidytų varžovus, o silpnesni, šiurkštesni garsai girdimi stresinėse ar grėsmės situacijose.

Mauretaninis gekonas yra oportunistinis plėšrūnas, daugiausia mintantis vabzdžiais ir kitais smulkiais bestuburiais. Dažnas grobis – vabalai, musės, vapsvos, isopodai, kandys, taip pat smulkūs voragyviai, pavyzdžiui, skorpionai. Medžioja daugiausia tykodamas, greitai pasinaudodamas lipnia liežuviu, kad pagautų netoli priartėjusį grobį.

Laukinėje gamtoje mauretaninis gekonas tampa įvairių plėšrūnų grobiu, įskaitant sausumos ir medžių gyvates, tokias kaip pietinėlygioji gyvatė ( Coronella girondica ), dieninius ir naktinius plėšriuosius paukščius, taip pat žinduolius, tokius kaip europinis ežys (Erinaceus europaeus), geneta (Genetta genetta) ir kai kurie kiauniniai. Plėšrūnai yra viena pagrindinių mirtingumo priežasčių, tačiau rūšis taip pat pažeidžiama dėl buveinių fragmentacijos ir taršos, nors pagal naujausius IUCN vertinimus šiuo metu laikoma mažos išnykimo rizikos.

Mauretaninis gekonas pasižymi išskirtiniu gebėjimu – uodegos autotomija: grėsmės atveju jis gali savanoriškai numesti uodegos galą specialių raumenų pagalba, taip atitraukdamas plėšrūną ir palengvindamas pabėgimą. Uodega vėliau atauga, tačiau naujoji dalis būna vienodos spalvos ir neturi būdingų gumburėlių. Ligūrijoje mauretaninio gekono pasirodymas prie namų tradiciškai laikomas geru ženklu. Rūšis nėra nuodinga ir žmogui nepavojinga.