Strinati urvinis salamandra

Amphibia → Urodela → Plethodontidae → Speleomantes → Speleomantes strinatii

Canferèstru, Cansinistru

Strinati urvinė salamandra – išskirtinis beplaučių uodeguotųjų varliagyvių atstovas, galintis kvėpuoti tik per odą ir burnos gleivinę.

Jos ilgis siekia 7–13 cm (įskaitant uodegą), pilvas tamsiai pilkas, o nugarą puošia rudi ar pilki atspalviai su ochros dėmėmis, kurios skiriasi tarp individų ir populiacijų.

Galūnės trumpos, tvirtos, pirštai iš dalies sujungti plėve, pritaikyti judėti šlapiuose ir slidžiuose paviršiuose.

Svarbus diagnostinis požymis – nosies-lūpos vaga, matoma padidinus: siauras kanalas, besitęsiantis nuo burnos kampų iki šnervių pagrindo, būtinas feromonų pernešimui ir cheminiam aplinkos suvokimui.

Suaugusių patinų lytinis dimorfizmas ryškus – jie turi elipsės formos smakro liauką, naudojamą poravimosi metu.

Speleomantes strinatii grobį pagauna greitai iššaudama kotinį liežuvį, kuris gali išsitiesti gerokai už galvos ilgio, leidžiant efektyviai medžioti net visiškoje plyšių tamsoje.

Tinkamais laikotarpiais galima aptikti ir už urvų ribų – po akmenimis, pūvančiais rąstais ar prie upelių.

Strinati urvinė salamandra yra vienintelė Ligūrijos Plethodontidae šeimos atstovė – ši šeima daugiausia paplitusi Amerikoje ir pasižymi plaučių nebuvimu.

Italijoje gentis Speleomantes apima septynias rūšis, iš kurių keturios endeminės Sardinijoje, o trys – žemyninėje dalyje: S. strinatii, S. ambrosii ir S. italicus.

Speleomantes strinatii paplitusi tik Ligūrijos lanke ir gretimose Pietų Pjemonto vietovėse, kur gyvena fragmentuotos populiacijos giliuose slėniuose, karstinėse vietovėse ir miškuose.

Savonos provincijoje ji dažniausiai aptinkama ant klintinių uolienų – nuo jūros lygio iki maždaug 1300 m aukščio, prisitaikiusi tiek prie vidaus karstinių, tiek prie pakrančių urvų.

Beigua masyve, nepaisant senų ir pavienių paminėjimų, rūšis, atrodo, neaptinkama.

Šis varliagyvis renkasi natūralias ir dirbtines požemines buveines – urvus, plyšius, karstines ertmes ar apleistus šachtus, kuriems būdingas itin didelis drėgnumas ir pastovi temperatūra, dažniausiai tarp 8 ir 15 °C.

Tačiau drėgnomis ar lietingomis dienomis gali būti aptinkamas ir lauke – po akmenimis, rąstais ar lapų paklote mezofiliniuose miškuose ir palei upelius.

Savonos provincijoje, kur gausu klintinių uolienų ir karstinių reiškinių, Speleomantes randa daugybę tinkamų buveinių: čia rūšis pasižymi dideliu prisitaikomumu, naudodama įtrūkimus, plyšius ir bet kokias drėgmę išlaikančias slėptuves.

Retai aptinkama ofiolitinėse vietovėse dėl mažesnių tinkamų ertmių susidarymo galimybių.

Strinati urvinė salamandra – itin drėgmę mėgstanti rūšis, aktyvi tik esant beveik prisotintai oro drėgmei.

Ji gyvena slapta ir daugiausia naktį, tačiau švelniuoju metų laiku gali būti matoma ir dieną, ypač giliausiose, drėgniausiose urvų vietose.

Aktyvumas tęsiasi visus metus, didžiausias vasarą, sumažėja šaltesniais mėnesiais.

Jaunikliai ir suaugėliai naudoja skirtingas mikrobuveines: jaunikliai laikosi arčiau urvų įėjimų, kur sąlygos mažiau stabilios, bet lengviau rasti maisto; suaugėliai renkasi gilesnes, labiau apsaugotas ertmes.

Dauginimasis vyksta pavasarį ir pasižymi ilgu piršlybų periodu: patinas apkabina patelę iš nugaros, apjuosdamas jos galvą ir kaklą, dažnai glostydamas smakrą.

Po apvaisinimo patelė padeda 6–14 kiaušinių gerai apsaugotose dirvos ertmėse ir lieka prie dėjimo iki išsiritimo (apie 10 mėnesių): toks tėvų elgesys – unikalus tarp Europos varliagyvių.

Strinati urvinė salamandra – specializuotas smulkių sausumos bestuburių plėšrūnas.

Tyrimai Ligūrijos Apeninuose parodė, kad jos mityboje dominuoja Limoniidae šeimos uodai, dažnai sudarantys daugiau nei 80 % grobio.

Retkarčiais mityboje pasitaiko ir kitų vabzdžių (vabalų, drugių), vorų bei smulkių sausumos vėžiagyvių.

Pagrindinės grėsmės rūšiai kyla dėl buveinių pokyčių (teršimo, betonavimo, intensyvios speleologinės veiklos ir neteisėto rinkimo), taip pat dėl klimato kaitos sukeltų ilgėjančių sausrų periodų.

Antrinė rizika – patogenų, įskaitant grybus, sukeliančius chitidiomikozę (Batrachochytrium dendrobatidis), introdukcija, nors pastaruoju metu masinių žuvimų vietinėse populiacijose nefiksuota.

Speleomantes strinatii pasižymi išskirtiniu gebėjimu regeneruoti prarastas galūnes po traumos.

Šis reiškinys išsamiai tirtas tiek laboratorijoje, tiek natūralioje aplinkoje, patvirtinant didelį regeneracinį plastiškumą, kuris prisideda prie rūšies sėkmės pažeidžiamose požeminėse buveinėse.