Ugninė salamandra

Amphibia → Urodela → Salamandridae → Salamandra → Salamandra salamandra

Bisciabàggiu, Nèspuru surdu, Lajåza, Sirvèstru, Snèsctr, Ginèstru, Nespusùrdu

Ugninė salamandra yra vienas iš lengviausiai atpažįstamų Italijos varliagyvių dėl savo išskirtinės blizgios juodos odos, ryškiai išmargintos geltonomis dėmėmis ar juostomis, kurių raštas labai skiriasi tarp individų ir populiacijų.

Patelės gali užaugti iki 28 cm ilgio, tačiau paprastai tiek patinai, tiek patelės siekia apie 20 cm.

Galva maža ir apvali, už ryškių juodų akių yra dvi didelės parotidinės liaukos; šios liaukos, kaip ir daugelis kitų, išsidėsčiusių ant šiurkščios odos, išskiria alkaloidinius toksinus, kurie saugo nuo plėšrūnų, infekcijų ir dehidratacijos.

Kūnas tvirtas ir masyvus, su keturiomis trumpomis kojomis ir stipriais pirštais, o vidutinio ilgio uodega yra tokios pačios spalvos kaip nugara.

Lervos stadijoje salamandra būna tolygiai rusvos spalvos, su gerai išsivysčiusiomis išorinėmis žiaunomis šonuose prie galvos ir šviesia dėme galūnių pamate: virsmas į suaugėlį vyksta per metamorfozę, palaipsniui išnykstant žiaunoms ir įgyjant būdingą raštą.

Neskleidžia „dainos“, tačiau grėsmės atveju gali trumpai cyptelėti ar sukrebždėti.

Ugninė salamandra plačiai paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje – nuo Iberijos pusiasalio iki Karpatų ir vakarų Balkanų, o pavieniai atvejai žinomi Šiaurės Afrikoje ir Mažojoje Azijoje.

Italijoje ji dažna nuo Padanės lygumos iki Sicilijos, nors nėra sausiausiuose ar labiausiai urbanizuotuose regionuose.

Savonos provincijoje ir vakarų Ligūrijoje rūšis gana paplitusi, ypač tarp 200 ir 1 000 m aukščio, tačiau vietomis aptinkama ir prie jūros lygio.

Mėgsta vėsius, drėgnus miškus: kaštonynus, bukų, ąžuolų ar mišrius lapuočių miškus, dažnai netoli švarių upelių, mažų tvenkinių, šaltinių ar vietų, kur gausu lapų ir augalijos.

Slėptis renkasi po akmenimis, nuvirtusiais rąstais ar tarp šaknų, pasinaudodama pastovia miško mikroklimato drėgme.

Nors yra gana prisitaikanti, vengia pernelyg atvirų ar saulėtų vietų, kur didelė dehidratacijos rizika.

Tai baikšti rūšis, daugiausia aktyvi prieblandoje ir naktį; iš slėptuvės išlenda lietingomis ar drėgnomis naktimis, lėtai judėdama miško paklote ieškodama maisto ar poros.

Nelinkusi toli keliauti nuo savo teritorijos, paprastai per parą nužingsniuoja tik kelis metrus nuo dienos slėptuvės.

Aktyvumo laikotarpis dažniausiai trunka nuo vasario iki lapkričio, tačiau švelniomis ir lietingomis žiemomis gali būti pastebėta ir žiemos mėnesiais.

Veisimosi sezonas prasideda anksti, dažnai jau vasarį: patinai varžosi ritualizuotose kovose dėl patelių, artėdami banguotais judesiais ir fiziniu kontaktu.

Poravimasis vyksta padedant spermatoforą, kurį patelė surenka vidiniam apvaisinimui.

Spermatozoidai gali būti laikomi spermatekoje kelis mėnesius, leidžiant atidėti apvaisinimą.

Patelės yra ovoviviparinės – jos inkubuoja kiaušinius kūno viduje ir po daugiau nei metus trunkančios gestacijos atsiveda visiškai išsivysčiusias lervas sekliose, švariose, deguonies turtingose vandenyse; viena patelė gali išleisti nuo 10 iki 70 lervų (dažniausiai 20–40), kurios metamorfozę baigia per maždaug mėnesį.

Kalnuotose vietovėse dažnai pasitaiko tiesioginis gimimas: mažos, jau metamorfozę baigusios jauniklės gimsta tiesiai ant drėgnos žemės.

Ugninė salamandra – naktinis plėšrūnas, besispecializuojantis sausumos bestuburių medžioklėje: jos racioną sudaro suaugę vabzdžiai ir jų lervos (vabalai, musės, drugiai), sliekai, vorai ir smulkūs moliuskai, kartais papildomai minta kitais miško paklotės gyvūnais.

Ryški įspėjamoji spalva kartu su nuodingomis ir neskaniosiomis išskyromis lemia, kad ugninė salamandra turi labai mažai natūralių priešų – tik retkarčiais ją užpuola tokie oportunistai kaip žiurkės (Rattus rattus), kai kurie paukščiai ar kartais gyvatės.

Namų gyvūnai (šunys, katės, vištos) kartais gali ją užpulti, bet dažniausiai atsisako dėl odos toksiškumo.

Pagrindinės grėsmės šiandien kyla iš žmogaus veiklos: žuvimas keliuose, buveinių fragmentacija ir tarša, gaisrai bei mikroklimato pokyčiai lemia vietinių populiacijų mažėjimą.

Ugninė salamandra apipinta daugybe liaudies legendų, tarp jų – klaidingas įsitikinimas, kad ji „atspari ugniai“ arba itin nuodinga žmogui. Iš tiesų jos odos išskyros turi alkaloidų, tokių kaip samandarinas, ir kitų steroidinių toksinų, galinčių dirginti gleivines ir jautrią odą, bet nėra mirtinos žmogui (mažiems žinduoliams mirtina dozė – LD₅₀ – siekia nuo 2 iki 40 mg/kg, o žmonėms užfiksuoti tik reti vietiniai alerginės reakcijos atvejai).

Vis dėlto rekomenduojama vengti tiesioginio kontakto su akimis, burna ar žaizdomis, kad išvengtumėte sudirginimo.

Gamtoje salamandros gali gyventi ilgiau nei 20 metų; saugomomis sąlygomis užfiksuotas daugiau nei 50 metų gyvenimo trukmės atvejis.